Antanas Jonušas: patyriminis vasario 16-osios žaidimas

Mes, kaip netradicinio ugdymo mokykla, nuolat ieškome netradicinių būdų ne tik mokytis, bet ir švęsti. Esame bendruomeninė ugdymo įstaiga, todėl šių būdų nuolat ieškome kartu. Prieš pradedant planuoti valstybės atkūrimo šimtmečio šventę buvo šiek tiek nerimo: visuomenėje buvo kilęs didelis ažiotažas dėl šimtmečio, atrodė, kad šį kartą reikia atšvęsti kažkaip ypatingai. Juk šimtmetis, ne eilinė Vasario 16-oji! Mokykloms net buvo siūlomos mokamos kažkieno sugalvotos veiklos. O mes sumanėme pažaisti. Patirti smagų nuotykį kartu su mokiniais visą savaitę iki Vasario 16-osios.

Kai kurios klasės auklėtojų iniciatyva ar bendradarbiaujant mokytojams užsiėmė tam tikromis veiklomis, pavyzdžiui, antrokai nupynė ir padovanojo trispalves apyrankes visiems mokyklos mokiniams ir mokytojams, kitos klasės rytais kartu dainuodavo patriotines dainas, puošė mokyklą trispalviais karpiniais su tautinių juostų motyvais ir pan.

Tačiau norėjome, kad be šių iniciatyvų turėtume kažką, kas visus mus suvienytų. Dalijantis idėjomis kilo mintis pažaisti istoriją: keturias dienas iki Vasario 16-osios nusikelti laiko portalu (pagaminome tikrą laiko portalą, kuris stovėjo prie lauko durų ir pro kurį žengė visi, ateinantys į mokyklą) ir išgyventi kelią, kurį Lietuva nuėjo, kol buvo sudėti parašai ant Nepriklausomybės akto.

***

Vasario 12 d., pirmadienis

Šiandien užsukusieji į Vilniaus Valdorfo mokyklą pateko į Spaudos draudimo laikmetį. Rusiški užrašai, kabantis carinės Rusijos herbas ir caro portretas, paslapčia platinami „Aušra“ ir „Varpas“ nukėlė į 1864 –1904 m. Per pagrindinę pamoką vaikai, kaip ir daraktorių mokykloje, dirbo prie žvakių. Buvo mokomasi iš rusiškų vadovėlių, taip pat – rašyti graždanka, o slapta – lietuviškai. Per pagrindinę pamoką į klases užėjo žandarai, ieškodami knygnešių ir nelegalios spaudos, vėliau apsilankę knygnešiai paliko spaudos, kurią mokiniai paslėpė.

Vasario 13 d., antradienis

Laiko mašina šiandien visus perkėlė į Pirmojo pasaulinio karo pradžią – 1914–1915 m. Per pagrindinę pamoką visų klasių mokytojai perskaitė pranešimą apie karo pradžią. Į klases atėjo karininkas, kuris verbavo stoti į kariuomenę. Skambėjo maršai, kabojo propagandiniai plakatai, vyko tikras muštras. Pavėlavusieji į pamokas buvo siunčiami į med. patikros punktą, kuriame buvo tikrinama būsimųjų rekrutų sveikata. Šios dienos užduotis – sugalvoti idėją ir būdus, kaip galima pasipriešinti rekrutų ėmimui ir išsaugoti lietuvybę.

Vasario 14 d., trečiadienis

Mokykloje skambėjo vokiečių kalba, mat gyvenome kaizerinės Vokietijos okupacijos laikais – 1915–1918 m. Vokiečiai pabuvojo visose klasėse, bandė papirkti vaikus draugišku bendravimu ir saldainiais. Kai kurios klasės buvo tvirtai nusiteikusios, papirkinėjimus atlaikė ir saldainių neėmė.

Vasario 15 d., ketvirtadienis

Per pagrindinę pamoką į klases atėjo vokietė drauge su lietuve. Pranešė apie pasirašytą Nepriklausomybės aktą ir ėmė jį skaityti. Bet palaukite!!! Juk tai 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, kuriuo „Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija“. Gerai, kad padėtį išgelbėjo Petras Klimas, kuris atvėrė visiems akis. Bet kur yra tikrasis Vasario 16-osios aktas? Jis dingo! Kiekvienai klasei nuo mažiausios iki didžiausios duodama po užduotį. Taip žaidimas vyko tol, kol visi įvykdė užduotis ir iššifravo visą „Tautišką giesmę“. Beliko atkoduoti kitas nuorodas ir surasti patį aktą. Po valandos pastangų pagaliau tai pavyko. P. Klimas perskaitė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuriuo atkuriama Lietuvos valstybė, visi sugiedojo himną.

Visas šis patyriminis istorinis vaidmenų žaidimas pareikalavo didelių pastangų. Reikėjo paruošti erdvę, kad ji sudarytų laikotarpio, į kurį nusikeliame, įspūdį; gauti ar improvizuotai susikurti istorinius kostiumus, sutarti dėl žaidimo scenarijaus, kad viskas vyktų sklandžiai ir į žaidimą įsitrauktų visi. Buvo nerimo, kad darome šou vaikams, o jie bus tik pasyvūs stebėtojai. Galvojome, ar nepersistengiame? Ar nepadarome šou iš istorijos, kuri lietuvių tautai buvo labai skaudi – juk simuliuojame karą ir represijas. Bet stebint, kaip mokiniai įsitraukė į žaidimą, nerimas ir abejonės dingo. Jie nuoširdžiai slėpė lietuvišką spaudą, neišdavė knygnešių, susigraudino, kai suprato esą apgauti vokiečių 1917 m. gruodžio 11 d., atliko užduotis, kad vėl suburtų signatarus ir šie galėtų iš naujo parašyti Nepriklausomybės aktą. O kaip džiaugėsi jį išvydę! Ką jau kalbėti apie penktos klasės mokinius, kurie savo iniciatyva, niekam nesiūlant, visą savaitę buvo įsikūniję į signatarus: mokykloje persirengė Jonu Basanavičiumi, P. Klimu ir kitais. Vienas išsidrožė lazdą, kokią turėjo daktaras Basanavičius. Ir išlaikė savo vaidmenį iki pat pabaigos! Mokytojai, kurie šią savaitę neturėjo vaidmenų, o tiesiog vedė pamokas, taip pat buvo nuostabūs. Jie kasdien dalijosi su vaikais savo žiniomis apie laikotarpį, į kurį tądien buvo nusikėlusi visa mokykla, mokiniai per pamokas dalijosi savo senelių ar prosenelių istorijomis.

Šiomis veiklomis mes, mokytojai, tardamiesi tarpusavyje, bandėme nusiųsti mokiniams žinutę, kad ne savo noru stoti į svetimos šalies kariuomenę nėra smagu. Kad karas buvo baisus ir žmonės daug kentėjo. Kad propaganda, kurios buvo apstu mokykloje visą savaitę, veikia žmones ir jie nebūtinai elgiasi savo laisva valia, o dažnai tampa įrankiais kitų tikslams įgyvendinti.

Kiek mums pavyko pasiekti šių tikslų ir kiek mes prisibeldėme į mokinių širdis ir protus, nepamatuosime. Bet nuojauta, sustiprinta gausybe teigiamų mokinių, tėvų, mokytojų atsiliepimų, sako, kad šimtmečio paminėjimas buvo stiprus. Galbūt ne todėl, kad padarėme kažką ypatingo, bet labiau todėl, kad visą savaitę gyvenome bendrais išgyvenimais. Vienam, dviese ar net dešimčiai žmonių šios simuliacijos įgyvendinti nebūtų buvę įmanoma. Iš tiesų dirbome kartu. Štai šventės koordinatorius nespėja parsivežti propagandinių Pirmojo pasaulinio karo plakatų iš spaustuvės – ten nuvažiuoja mokytojas, kuris tuo metu neturi pamokos. Negauname karinių uniformų – patys mokytojai improvizuoja ir jas susikuria. Likus kelioms valandoms iki žaidimo pabaigos nesutariame, kaip mokiniai turėtų atrasti Vasario 16-osios aktą – keletas mokytojų sukuria tarpklasines grupių formavimo užduotis, kurias atlikus „atrandamas“ signataras.

Mokiniai sako, kad istoriškai jiems viskas susidėliojo į vietas: carinė okupacija, spaudos draudimas, knygnešiai, daraktoriai ir žandarai, karas ir vokiečių okupacija, Lietuvos Taryba ir du Nepriklausomybės aktai. Vyresnieji stebėjosi ir džiaugėsi, kad buvo įtraukti į šį žaidimą. Manė, kad tai bus tik mažesniesiems. Pastarieji buvo susijaudinę, kad gali dirbti kartu su vyriausiais mokiniais, ieškodami signatarų. O žandarams ar vokiečių karininkams vos pavyko gyviems ištrūkti iš aštuntos klasės – manėme, kad ten reikės siųsti visą kariuomenę!

Per šias dienas supratome, kad dirbdami kartu esame stiprūs, pamatėme, kad gyvosios istorijos patyriminis formatas mokykloje atveria neribotas galimybes. Šį kartą tai buvo istorinė simuliacija švenčiant nepriklausomybę. Ji gali įgauti įvairiausias formas, nebūtinai turi vykti visoje mokykloje – gali apsiriboti pamoka vienoje klasėje. Dar kartą parodėme sau, kad moko išgyvenimas ir patyrimas. Gali papasakoti mokiniams apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę per istorijos pamokas, bet dabar, jaučiu, kad ši tema žaidime dalyvavusiems mokiniams tapo kitokia: tikra, išgyventa.

Tikimės, kad šis mūsų eksperimentas ir patirtis gali suteikti paskatą ir kitų mokyklų bendruomenėms organizuojant šventes ir minėjimus. Įtariu, kad daugumai nėra lengva kaskart atrasti naują būdą švęsti. Tad kodėl gi nepabandžius?

Straipsnis Švietimo naujienų svetainėje