Straipsniai

Turi neįgyvendintą svajonę – imkis metų darbo

Kaip ir visi jaunesnieji, norintys pranokti savo pirmtakus, šiemetiniai dvyliktokai kad jau surengė savo metų darbų pristatymą…

Scena, apšvietimas, vakariniais drabužiais vilkintys renginio vedėjai, kaip ir dera, iš anksto paruošę klausimus dalyviams, pilna salė žiūrovų. Tikras šou. Panašu, kad vien šis pristatymas dvyliktokams kainavo ne mažiau pastangų nei pats metų darbas. Smagu, kad jie, visus metus plušėję  prie savo darbų, sugebėjo dar ir surengti mokyklos bendruomenei šaunų pasirodymą. Tik iš kur ta nostalgija, prisiminus pernykštį visiškai paprastą, savoje  aplinkoje vykusį metų darbų pristatymą, kai jokie patrauklūs elementai negožė nė vieno dvyliktoko unikalumo ir galėjai matyti būtent žmones, o ne renginį.  Ką padarysi – šou visada turi savo kainą...

 

Na o savo darbais dvyliktokai tikrai parodė, ko verti. Nors pirminius drąsius bei ambicingus jų planus gyvenimas kiek pakoregavo, jie tikrai nustebino savo gebėjimais ir pasiektais rezultatais.

karolisŠtai kad ir Karolis. Vaikystėje žiūrėjo japoniškus filmukus, o atėjus „lemtingai valandai“ ėmė ir nukalė tikrą samurajų kardą – kataną.  Iš 30 cm ne bet kokio, o S 25 metalo strypo. Karolis daugybę valandų praleido mokyklos dirbtuvėse, kol metalą kaitindamas žaizdre ir ant priekalo kaldamas kūju suformavo kardo ašmenis, po to ilgai juos šveitė, dar padirbo medinę rankeną ir iš medžio išskaptavo kardo makštį. Skaudžiausia darbo dalis, kai įkaitinęs jau užgrūdintą metalą sumanė dar kiek palyginti ašmenis ir kardas perlūžo. Tada jau teko kreiptis pagalbos į tikrą kalvį, o iš samurajų turbūt mokytis savitvardos.

Karolio darbo vadovas mokytojas Vykintas pasakojo, kad jį tiesiog reikėdavo varyti iš dirbtuvių pailsėti, nes Karolis, visas juodas, sukaitęs, mojuodavo kūju ištisas valandas. Tačiau tai atskleidė labai svarbų Karolio bruožą, – kad jis turi daug vidinės vyriškos jėgos.

Eglė nutarė mokyklos kieme įrengti gėlyną, nes tai artimiausia ją  itin dominančiai sričiai – kraštovaizdžio architektūrai, kurią baigusi mokyklą norėtų studijuoti. Uždavinys pasirodė ne toks ir lengvas – mokyklos kieme reikėjo surasti vietą, kurios neužverstų statybos, dar atrasti, kas vėliau pasirūpins gėlynu, ir gauti gėlynui reikalingų augalų. Sunkiausias darbas buvo paruošti gėlynui dirvą – visa laimė, kad čia padėjo du fizinio lavinimo įskaitos negavę dešimtokai (reik manyt, kad lenkdami nugaras tokiame vasaros karštyje savo „nuodėmes“ jie išpirko su kaupu). Iškasus velėną liko duobė – teko supilti dvi priekabas žemių. O realus gėlyno vaizdas gerokai skyrėsi nuo to, ką Eglė buvo suplanavusi kurdama eskizus. Kadangi mokykla metų projektų nefinansuoja, teko laišku kreiptis į bendruomenės narius, prašant paremti augalais. Eglę nudžiugino, kad atsiliepė tiek daug geranoriškų žmonių, – taigi gyvenimas padiktavo savo augalų sąrašą, nutolindamas nuo pirminio sumanymo.  Kad augalai geriau augtų, Eglė su tėčiu pas vieną močiutę prisikasė du maišus mėšlo, o norėdama gėles palaistyti kibirus su vandeniu turėjo kelti pro valgyklos langus.egle

Eglei šis darbas patiko savo įvairiapusiškumu  – jis buvo ir fizinis, ir kūrybinis, užteko ir bendravimo su žmonėmis. Darbo vadovė mokytoja Raminta, kuriai teko prisiminti kažkada studijuotus kraštotvarkos mokslus, nuolat Eglei padėjo ir džiaugėsi, kad ši labai greitai viską, ką pasiūlydavo, įgyvendindavo. Taigi nuo šiol mokykla turi savo gėlyną (biologijos mokytoja Rita jau sužinojo, kas jį prižiūrės), o Eglė – daug geros patirties.

Mantas su Matu įvykdė bene grandioziškiausią projektą, už kurį jiems bus dėkinga ne viena valdorfiečių karta. Vaikinai iš karto žinojo, kad tai bus kažkas, kas stovės mokyklos kieme ir per pertraukas vaduos vaikus iš sąstingio. Bet, kas bus tas kažkas, ilgai neapsisprendė. Tik kai mokytojas Vykintas pasiūlė statyti įcentruotas sūpynes, suprato, kad tai gali būti jų pastangų vertas objektas, nes ir patys pajuto nenumaldomą norą jomis pasisupti. Ir pasisupo, kaip matėme per pristatymą rodytose nuotraukose. Tik prieš tai reikėjo: atsigabenti pušinį rąstą, jį nužievinti, daug kartų tepti antiseptiku, kalvėje pagaminti sutvirtinimo detales, pritaisyti stebulę, iškasti duobę, nešti ir kelti rąstą, dėti klojinį, betonuoti... Buvo visko – ir juoko, ir nesusipratimų, ir nesėkmių. Kartą net teko virtuvėje virti žarną, kad ji pralįstų, kur reikia. O kur dar nesėkmė su nulūžusiu ir rąsto viduje užstrigusiu grąžtu, kuriam ištraukti reikėjo daug laiko ir nervų. Abu bičiuliai patyrė, kad norint pasiekti rezultatą, reikia labai daug darbo, jėgų ir kantrybės. Ir, aišku, draugų – kai reikėjo, jiems visada padėjo Justas, Karolis ir Jurgis. Kaip paaiškėjo pabaigus darbą, draugų pagalbos gali prisireikti ir pasisupti norėsiantiems mažesniems vaikams, nes sūpynės rankenos jiems bus per aukštai. Bet taip dar geriau – jie turės puikių progų vieni kitais pasirūpinti ir pakelti. Užtat sūpynės tiks ir dičkiams, kurie juk dideli tik išoriškai.

Darbui vadovavęs mokytojas Vykintas, be kurio, anot Manto ir Mato, jie nebūtų išsivertę, sakė, kad su vaikinais buvo labai smagu dirbti, nes jie ne tik protingi, kiekvienoje situacijoje iškart sugalvojantys sprendimus, bet ir be galo entuziastingi.

mantas_matasO kad vaikams sūpynės labai reikalingos, Mantas su Matu jau pajuto, nes kol jos buvo užrakintos, kad geriau sustingtų pamatas, vaikai nuolat jų prašydavo atrakinti. Argi gali būti didesnis atlygis už tai, kad savo darbu suteiksi kitiems tiek džiaugsmo?

Joanai, nuolat ieškančiai, kaip save išreikšti, apsispręsti dėl metų darbo buvo itin nelengva. Iš pradžių ji buvo nusprendusi daryti tai, kuo užsiimti gyvenime turbūt neteks – sukurti filmą. Tai turėjo būti filmas apie moterį, nes ši tema Joanai itin svarbi. Tik bėda, kad režisierė neturėjo kameros ir teko filmuoti su fotoaparatu, o tai kėlė daug keblumų – kas gi rimtai žiūrės į filmo kūrėją, kai ši, įkalbėjusi filmuotis, staiga išsitrauks fotoaparatą... Galvodama apie filmą, Joana bandė išsiaiškinti, kas jai, kaip moteriai, yra svarbu, nes be šio supratimo negalėjo dirbti. Taip pradėjo piešti moteris ir staiga suprato, kad jos metų darbas pasikeitė. Ji sukūrė aštuoniolikos piešinių ciklą moters tema. Šie darbai atėjo patys, leisdami Joanai daugiau suprasti, kas ji yra, išgyventi savo būsenas ir daug savyje atrasti. Jai atrodė svarbu pabaigti savo aštuoniolika paveikslų iki devynioliktojo gimtadienio ir, kaip matėme, pavyko.IMGP6585

Joanos darbo vadovė mokytoja Nijolė pasakojo, kokia Joana nesuspėjama, kaskart trykštanti naujomis idėjomis – iš pradžių kalbėjo apie filmą ant lubų, ant grindų, vėliau suprato, kad nori įeiti giliau į savo vidų, išsakyti savo būsenas, kurioms labai trūksta žodžių, ir labai drąsiai tai mėgino daryti. Tą drąsą išreiškia ir Joanos pasirinkta technika (ekspresijos ir gyvumo suteikianti tiesiog tykštanti juoda emalė). Tai net pačią mokytoją Nijolę įkvėpė kurti ir nebijoti save išreikšti nauja technika.

Kai kuriuos Joanos darbus matėme pakabintus mokyklos salėje, o kiti eksponuojami šv. Jono gatvės galerijos rūsyje.

Faustos metų darbas taip pat patyrė pokyčių. Iš pradžių ji buvo užsidegusi pagaminti klasikinę gitarą, bet kai ėmė bendrauti su meistrais, suprato, kad tam reikia didelės darbo su medžiu patirties, elektrinių įrankių ir kokybiškų brangiai kainuojančių medžiagų iš užsienio. Tada per skelbimus susirado seną gitarą su nulūžusia grifo galva ir ėmėsi ją restauruoti. Tam reikėjo daug kruopštaus darbo. Kadangi įklijuoto medžio dalys skyrėsi, Fausta nusprendė gitarą dekupažuoti. Kai darbas buvo baigtas, tapo aišku, kad to nebeužtenka – reikia išmokti ir groti.

Mokytojas Vykintas, vadovavęs gitaros restauravimo darbui, regis, buvo ne juokais išsigandęs didelių Faustos užmojų (jis siūlė imtis bent jau kanklių, kurias yra pats gaminęs, bet kur tau) ir dėkojo Dievui, kad ji nusileido ant žemės. Tik vėliau jis suprato, kad ne bet kas, o gitara buvo sena Faustos svajonė, kurią ji tokiu būdu mėgino pasiekti. Mokytojas džiaugėsi, kad darbas išėjo toks įvairiapusis, o labiausiai, kad dar viena svajonė pagaliau tapo realybe.

gitaraPati Fausta prisipažino, kad gitara visąlaik ją traukė, bet ji vis sugebėdavo tą norą nustumti į šalį tikėdamasi, kad praeis. Kai savo pristatymo pabaigoje ji pagrojo savo atnaujinta gitara ir padedant bičiulėms sudainavo dainą, tapo aišku, kad metų darbai yra tikrų tikriausias gėris, suteikiantis nuostabų šansą į suaugusiųjų gyvenimą žengiantiems žmonėms įgyvendinti senas slaptas, nenorinčias jų paleisti svajones!

Ugnė dėl metų darbo ilgai neapsisprendė, bet galiausiai metė sau iššūkį – padaryti tai, ko gyvenime niekada nepadarytų, – pagaminti spintelę. Ji pati susipjovė beržo lenteles, jas suklijavo, impregnavo ir net rankenėles iš metalo iškalė. Darbas pareikalavo daug kantrybės ir kruopštumo, teko išmokti ir nemoteriškų dalykų, tačiau buvo įdomu, pvz., suprasti, kaip sutvirtinti spintelės sieneles, kad nesimatytų varžtų (pasirodo, su sąvaržomis ir kaiščiais). Pabaigusi spintelę Ugnė norėjo ją ištapyti, bet kai parodė mokytojai Nijolei, ši paklausė: „Kodėl tu nori paslėpti gamtos sukurtą grožį?“ Ir Ugnė, regis, be didelių abejonių atsisakė pretenzijų pranokti pačią gamtą. Maža to, ji atrado labai reikšmingus žodžius, kuriuos net įrašė spintelėje: „medis yra gyvas“. Jai tai pasirodė labai svarbu, kaip ir supratimas, kad kiekvienas medis turi savo būdą. Rankenėlėms ji suteikė spiralės formą ne atsitiktinai, o galvodama apie universalų nuolat besikartojantį gamtos ciklą. Tai turbūt padėjo suprasti ir tai, kad svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Nors rezultatas irgi neprastas – bus kur susidėti knygas ir kitus „garbingus“ dalykėlius.IMGP6629

Ugnės darbo vadovas mokytojas Simas sakė, kad ji neabejotina perfekcionistė, todėl viską darė itin preciziškai, siekdama visiško tobulumo ir nepalikdama nė plyšiuko. Net vyriškų įrankių neišsigando. Ir jai puikiai pavyko.

Ūla metų darbą pradėjo knygomis, o baigė pyragais. Mat iš pradžių, nieko geriau nesugalvojusi, ėmėsi iš vokiečių kalbos versti knygą, bet pasikankino mėnesį kitą, sulaukė atostogų ir suprato, kad prasėdėti visą laiką prie kompiuterio apsikrovus žodynais būtų žiauriausia paskutinės laisvos vasaros išdavystė. Kadangi šio suvokimo metu Ūla viešėjo pas močiutę ir mėgavosi gardžiaisiais jos patiekalais, kardinaliai pakeitė savo darbo sritį ir nusprendė – išmokti gaminti valgyti. Apsispręsti padėjo ir kažkada  iš mamos išgirstas atsakymas į klausimą, kaip ši išmoko gaminti valgyti. Mama tąsyk teištarė: „per kančias“. Nors Ūla nėra kančių gerbėja, tačiau jai vis pritrūkdavo laiko ir aistros priartėti prie virtuvės paslapčių džiaugsminguoju keliu. Taigi supratusi, kad lemtinga akimirka atėjo (arba dabar, arba „per kančias“), puolė gaminti cepelinus, virtinius, kepti blynus, pyragus, troškinti troškinius, kimšti paprikas... Ir suprato, kad tai irgi gali tapti įdomiu, gyvu kūrybiniu procesu, o svarbiausia, tai yra puiki galimybė kažką gero padaryti šalia esantiems žmonėms. Juk jei tik galvoji, kodėl ir kam tai darai, ir pats paprasčiausias darbas gali tapti rimtu vidiniu darbu, o pagamintas su meile net pats paprasčiausias patiekalas bus labai skanus (koks meilės laipsnis pasiektas, buvo galima įvertinti po renginio paragavus Ūlos kepto pyrago ir morkų saldainių).

IMGP6640Kad metų darbas nedingtų be žinios laimingų artimųjų skrandžiuose, visus savo gaminius Ūla fotografavo ir registravo jų gaminimo technologiją. Visa tai sudėjo į virtualią receptų knygą, kurioje aprašyta virš trisdešimt įvairių jos pagamintų patiekalų. Ūlos mama, kuri jai grįžus iš močiutės perėmė vadovavimą darbui, matydama virtuvėje besisukančią dukrą, suprato, kad jei ne Ūlos, tai jos svajonė tikrai išsipildė.

Liepa ėmėsi itin sunkaus ir atsakingo darbo – sukurti ir pasiūti išleistuvių sukneles savo klasės draugėms. Pasirodė, kad sukurti eskizus, atsižvelgiant į draugių, tapusių modeliais, figūras – viena, bet pasiūti patį drabužį – visai kas kita. Tai buvo sudėtingas ir gerokai Liepą išvarginęs darbas. Negana to, nemažai sunkumų kėlė ir tai, kad šį darbą nuolat reikėjo derinti su kitais – kartu pirkti medžiagą, paskui siuvamą drabužį daug kartų matuoti. Vis dėlto keturios merginos gali išleistuves švęsti nors šiandien – jas išvydome ant scenos, kiekvieną skambant vis kitai, jos suknelės stilių atitinkančiai muzikai. Na ir pasisekė dvyliktokėms – turėti klasėje tokią nesavanaudišką auksarankę – tikras lobis.

Liepai net ir darbo vadovės neprisireikė, bet jei reikėdavo patarimų, visada kreipdavosi į mamą. Tėčiui teko nelengvas advokato darbas – visus įtikinti, kad užtektų ir vienos puikiai pasiūtos suknelės. Būtų užtekę, bet Liepa parodė savo tvirtą charakterį ir pasiuvo net keturias vieną už kitą dailesnes sukneles.IMGP6665

Jurgis nesiėmė išradinėti dviračio, nes, kaip sužinojome iš jo pristatymo, dviratis jau senokai išrastas, bet nusprendė atnaujinti seną ir sulūžusį dviratį, nusipirktą dėvėtų baldų parduotuvėje. Tai buvo surūdijęs, išlūžusiais stipinais, sulankstytais ratlankiais aparatas, visiškai netinkamas naudoti. Taigi daug ką teko pakeisti, sureguliuoti stabdžius, atnaujinti šakes, užlopyti sėdynę... Tik ratlankius ištiesinti reikėjo meistro pagalbos. Žodžiu, Jurgis išmoko dirbti su įvairiais įrankiais ir įgijo daug patirties. Dabar, jei reikėtų, galėtų dviratį ir išrasti.

IMGP6669Jurgio darbo vadovas mokytojas Simas prasitarė, kad pirminis darbo sumanymas buvo daug ambicingesnis. Jurgi norėjo pirkti seną golfą ir jį remontuoti (Jurgio versija - „tiuninguoti“). Bet tai, ką Jurgis, dirbdamas visai savarankiškai, padarė, yra tikrai šaunu – vien ko vertas natūralios odos lopas ant sėdynės, jau nekalbant apie visas kitas detales. Ir svarbiausia – važiuoja.

Justo metų darbas prasidėjo nuo atsitiktinai prie garažų rasto besivoliojančio mopedo rėmo, kurį, netoliese pamatęs ir senioką, nusipirko už 20 Lt. Kai susidomėjęs šiais aparatais paieškas pratęsė, rado ir visą neveikiantį mopedą, kurį įsigijo už 160 Lt. Iš šių dviejų ir sulipdė naują Ryga 22 markės mopedą, kuris negaminamas jau 24 metus. Daugiausiai darbo, aišku, buvo su varikliu – Justas turbūt ir naktį pažadintas galėtų išvardyti ar nupiešti visas jo dalis. Bėda, kad iš pradžių jį pataisius  po trijų dienų variklis „užkalė“. Rudenį teko blaškytis po garažus ir klausinėti, kur gauti alkūninį veleną. Reikėjo, žinoma, ir daug kitų detalių, bet galiausiai rezultatas buvo pasiektas. Gerai tik, kad auklėtoja Olga netyčia pastebėjo, jog mopedas labai jau apsilaupęs, ir liepė pasirūpinti išoriniu jo grožiu, nes pačiam Justui turbūt tai nebūtų užkliuvę – jis žvelgia giliau. Ir štai pristatyme ant scenos šalia šaunaus Jurgio  dviračio puikavosi tviskantis Justo mopedas, kurį visų prašomas tiesiog ant scenos jis ir pasimatavo. Iškart prilipo – kaip Justui gamintas!

Justo darbo vadovas jo tėtis džiaugėsi, kad sūnus buvo užsispyręs ir galiausiai darbą padarė. Sakė, kad pagrindinė jo misija buvo Justą palaikyti ir nuvaryti laiku miegoti. Nėra abejonių, kad Justui su tėčiu pasisekė net labiau nei su mopedu.mopedas

Emilija, kaip viena šio renginio vedėjų, pasiliko savo darbo pristatymą pabaigai tikriausiai norėdama apvainikuoti visą dvyliktokų pasirodymą. Ir apvainikavo – puikia jos sutelkto chorelio daina. Chorelį sudarė įvairaus amžiaus mokyklos moksleiviai, su kuriais Emilijai teko ilgai ir kantriai dirbti, kartais net prisiviliojant savaitgalio pietumis, o jau paskui pasakojant apie muziką bei kompozitorius  ir vis laukiant, kada gi choristai „įjungs“ ausis.

Svarstydama, kokiam darbui paskirti paskutinius savo metus mokykloje, Emilija rinkosi tarp to, kas nepažįstama ir būtų verta ištirti, ir to, kas susiję su jos aistra. Na kokia būtų aistra, jei nenugalėtų. Aišku, kad Emilija dar kartą atsidavė aistrai kalbėti, mokyti kitus ir dainuoti. O kaip geriau tai atliksi, jei ne dirbdamas chorvedžiu. Turbūt norėdama užsitikrinti, kad tai tikrai geriausia vieta jos aistroms, Emilija net kreipėsi į žymius vaikų chorų dirigentus klausdama, kokių gi savybių reikia dirigentui ir ką gi jie jaučia diriguodami.

IMGP6718Emilijos darbo vadovė mokytoja Jurga kaip didžiausią savo nuopelną įvardijo tai, kad nesikišo. Dar siūlė savo dainingąją klasę, bandydama atkalbėti nuo choro, nors pati kažkada apie tai svajojo.

Taigi metų darbų pristatymų pabaigoje tapo aišku, kad mokytojų niekada nebuvo ištikęs toks reiškinys kaip metų darbai ir todėl jie, vargšai, liko neįgyvendinę (arba net nesužinoję) savo slapčiausių svajonių. Gal vertėtų ir jiems suteikti tą šaunią progą? Aišku varikliuko darbas, kurį atliko dvyliktokų auklėtoja Olga, be galo prasmingas, bet nerealizuotas svajones irgi derėtų gerbti.Olga

Daina