Straipsniai

Buvusiems mokyklos auklėtiniams mokykla suteikė drąsos ieškoti savo kelio

Vienas itin svarbių šiemetinės Kalėdų mugės renginių –  susitikimas su baigusiais mūsų mokyklą  žmonėmis. Nepaisant to, kad Vilniaus Valdorfo mokykla jaučiasi tokia jaunutė (turbūt taip ir tegali jaustis tas, kas siekia nuolat tobulėti), į pasaulį ji jau yra išleidusi keturias abiturientų laidas. Čia likusiems ir augantiems vaikams, tėvams ir mokytojams labai jau rūpi, kaip ir kuo gyvena buvę auklėtiniai, todėl ir pakvietė juos į susitikimą.

_MG_5811 Nors paskutiniosios laidos auklėtoja Daiva, taip susigyvenusi su savo klase, kad net ir kartu su savo auklėtiniais palikusi mokyklą, kvietė visus iki vieno, iš kiekvienos laidos, kaip susitarę, atvyko po tris atstovus. Susėdo nelyg kokie dvylika apaštalų aplink didelį stalą ir papasakojo, ką veikia šiuo metu, ką jau nuveikė ir ką gero ar blogo jiems davė ši mokykla. Tiems, kas su jais kartu nesėdėjo, galiu paliudyti, kad visi jie sveiki ir gyvi, dauguma netgi patenkinti gyvenimu. Tiesa, pirmųjų laidų abiturientai turėjo mokyklai priekaištų, kad trūko organizuotumo, kompetencijos, kad norint čia mokytis reikėjo turėti sąmoningumo, kurio mokykliniame amžiuje dažniausiai trūksta, bet iš vėlesniųjų laidų atstovų tokių priekaištų neišgirdome. Aišku, kad pirmosioms laidoms reikėjo daug drąsos išbūti šioje mokykloje iki galo.IMGP7189

Įdomu tai, kad daugelis, ypač pirmųjų laidų, abiturientų po mokyklos neskubėjo toliau mokytis, o padirbėjo įvairiose šalyse – Anglijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Norvegijoje. Tik grįžę jie stojo į aukštąsias ar kitokias mokyklas. Nė vienas nesigailėjo tokių savo patirčių – Ieva B. iš 2008 m. laidos, studijuojanti džiazo muziką Vilniaus kolegijoje, sakė, kad darbas užsienyje subrandino, be to, paskui ir mokytis labai smagu. Ieva M. iš tos pačios klasės, daug keliavusi, svetur dirbusi ir net spėjusi ten pasimokyti (nepatiko), irgi džiaugėsi atradusi savo vietą, pasirinkdama aprangos dizaino specialybę Vilniaus kolegijoje. Neblogai po pasaulį „pasimalęs“ Gediminas iš 2007 m. laidos, dabar VGTU studijuojantis poligrafiją ir dirbantis reklamos gamyboj, netgi pasiūlė kiekvienam taip „pailsėti“ po mokyklos.

Tie, kurie iškart tęsė studijas daugiausia aukštosiose mokyklose, irgi neatrodė nusivylę. Štai Mykolas iš 2007 m. laidos jau spėjo pabaigti dizaino kolegiją ir dabar rezga planus mDSC_2939okytis Dailės akademijoje, nes mokslai labai patiko. O Daumantas iš 2008 m. laidos jau pabaigė dvi mokymo įstaigas ir dabar šokdamas norvegiškus šokius gali atlikti staliaus darbus, bet nusprendė „įsidarbinti“ tėveliu. Liūnė iš 2009 m. laidos sakė iškart žinojusi, ko norinti, ir mano, kad būtent Valdorfo mokykla jai davė drąsos siekti savo svajonės, nes daug kas tiesiog išsigąsta stoti ten, kur dideli konkursai. Blaškydamasi tarp jaunai meilei būdingos aistros ir neapykantos, Vilniaus universitete ji jau trečius metus studijuoja žurnalistiką. Tik tame pačiame universitete informatikos besimokantis kitas Mykolas, iš 2009 m. laidos, irgi įstojęs iškart po mokyklos, neatrodė toks užtikrintas savo pasirinkimu – sakė, kad informatiką į antrą planą nustūmusi muzika, bet pakeisti studijų kryptį nėra lengva. Atsiduri tarsi spąstuose, nes norint pasitraukti iš nemokamos vietos, reikėtų sumokėti didelius pinigus, o kitur jau negalėtum studijuoti nemokamai. Ten pat besimokantis paskutinės, 2011 m. laidos, abiturientas Jonas, nors irgi neprastas muzikantas, pasprukęs nuo visokių mokykloje jį smaugusių dalykų ir puolęs į matematikos glėbį, kol kas jaučiasi puikiai ir savo vietoje, tarp panašių į save. Jorūnė iš paskutinės laidos taip pat atrodė visiškai patenkinta savo kinų kalbos studijomis VU.akrobate

IMG_1206_1Bepigu tiems, kas iš anksto aiškiai žinojo, ko nori. O ką daryti tiems, kuriems to aiškumo kaip nėra, taip nėra?

Štai Liepa iš 2011 m. laidos pasiskundė, kad ji iki šiol nerandanti tokios specialybės, kurią norėtų studijuoti, o mokytis bet ko nesinori. Taigi tenka dirbti, užsiimti begale kitų dalykų laukiant, kada gi „ištiks“ pasirinkimo aiškumas. Panašiai turbūt ir Karoliui iš 2009 m. laidos, kuris pasimokęs dizaino kolegijoje suprato, kad nepateisina programos lūkesčių, ir ieško savo kelio toliau. Paskutinės laidos abiturientė Elena, kuriai susitikime atstovavo jos mama, nuo tokios nežinios pabėgo net į Prancūziją, kur savanoriauja „Arkos“ bendruomenėje. Jos mama tikisi, kad galbūt sunkiai dirbanti ir turinti minimumą laisvadienių Elena kitais metais su džiaugsmu atsiduos studijoms VU, kurių įstojusi atsisakė, nesijausdama tikra dėl pasirinkimo. Net ir susitikime dalyvavusi Indrė iš pirmosios laidos, nors tik pusmetį pasimokė šioje mokykloje, nes mama liepė grįžti į gimnaziją, kad įstotų į architektūrą, spėjo užsikrėsti šiuo savo kelio ieškojimo virusu. Ir nors į architektūrą įstojo, bet šiuo metu yra pasiėmusi akademinių atostogų ir iki šiol nežino, ko gyvenime nori. Bet užtai aiškiai žino, kad savo vaikus tikrai leistų į Valdorfo mokyklą.

Apskritai, kaip pasakė Ieva B., mokantis Valdorfo mokykloje labai anksti iškyla gyvenimo tikslo klausimas ir pasirinkti savo kelią yra nelengva, nes šią mokyklą baigę žmonės nesirenka specialybių vien dėl to, kad jos pelningos ar prestižinės. Mykolas iš 2007 m. laidos pritarė, kad „Valdorfas“, su kiekvienu vaiku dirbdamas pagal jo specifiką, kuria asmenybes. O juk visi žinome, kaip sunku neplaukti kartu su mase, pasipriešinti visuomenės primestiems standartams ir visame tame dirbtinų vertybių chaose išgirsti savo paties vidinį balsą, jį išgryninti ir išdrįsti jam paklusti.

Štai dar vieno Mykolo (kiekviena laida turėjo po tokį, šis – iš paskutiniosios), kurio susitikime nebuvo, nes savo svajonių specialybę jis rado tik viename Olandijos universitete, namuose, ties jo darbo stalu, ir dabar kabo didžiulis mokyklos laikų plakatas – jame milžiniška ledkalnio siena ir mažas pingvinas, kuriam kelią nušviečia švieselė, sklindanti iš jo širdies. Apačioje užrašas: „Išdrįsk eiti savo paties keliu“. Tai ne juokais kainuoja, kartais net labai daug, ir vaikams, ir tėvams, ir mokytojams, bet juk verta, labai verta, tiesa? Beje, tame ledkalnyje atsivėręs gilus plyšys, ir galima nujausti, kad jeigu eini, kur veda širdis, tai ir ledo sienos gali prasiskirti...saukstas

Daina (Mykolo ir Ūlos mama)