Valdorfo dešimtukas – vis dėlto jie tai padarė!

Gruodžio 9 ir 10 dienomis mūsų mokykloje vyko labai svarbūs įvykiai – dvyliktokai pristatinėjo savo metų darbus.

Tai baigiamasis būtent Valdorfo mokyklos projektas. Po jo prasidės egzaminų, atestatų maratonas, kurį nubėgti turi visi visų mokyklų dvyliktokai ir kuris siejasi ne su pačiomis geriausiomis emocijomis. Bet štai dabar vyko visai kas kita – buvo pristatyti visiškai savarankiškai pasirinkti ir metus laiko daryti (na, metus bent jau su tuo gyventa) netrukus mūsų mokyklą paliksiančio dešimtuko baigiamieji darbai, kurie atskleidė ne tik jų žinias, bet ir leido pajusti širdis. Nes metų darbuose dvyliktokai darė tai, kas jiems artimiausia, per ką jie geriausiai galėjo atskleisti save ir paliudyti, kad tikrai užaugo, subrendo, kiekvienas kitoks, nepakartojamas ir neįvertinamas jokiais balais...

2010_dvyliktoku_darbai09

Darbų įvairovė atskleidė ne tik visų skirtingumą, bet ir išmintį, su kuria sukurtas šis pasaulis. Net ir tokia nedidelė klasė atrodo tarsi kokia mini visuomenė, kurioje tiek daug skirtingų savybių, polinkių, gebėjimų, ir viskas taip gražiai sudera, papildo vienas kitą. Na ko gi būtų vertas pats gudriausias „tiksliukas“ be piešiančio ar rašančio „plaukiko debesimis“, ir atvirkščiai. Regis, nieko ir nepritrūko, kad galėtume įsivaizduoti ateities visuomenę – mąstančią, kuriančią, protestuojančią, dirbančią, besiropščiančią aukštyn... 2010_dvyliktoku_darbai01

Na, o jei konkrečiai, tai pradėkime nuo Elenos, kuri pirmoji pristatė savo tapybos darbus, įkvėptus vokiečių ekspresionisto Franzo Marco kūrybos. Du ne mažiau ekspresyvūs jos paveikslai, pavadinti „Žaidžiančios katės“, puikiai pratęsė skaidrių lydimą Elenos pasakojimą apie įkvėpusį dailininko darbą bei savo pačios ilgai nešioto ir brandinto darbo eigą. „Supratau, kad nieko naujo jau nesugalvosi, viskas nupiešta, todėl svarbios tampa smulkmenos, nuotaikos perteikimas“, – kiek liūdnai konstatavo Elena, bet kokia gražia šypsena visus apdovanojo, kai prisipažino, kad po šio darbo jos namuose atsirado tikra katė... Irgi, atrodytų, nieko naujo, senas kaip pasaulis padaras, bet...

2010_dvyliktoku_darbai02Jonas. Turbūt nesunku įsivaizduoti, ką gali nuveikti šis neįtikėtinų gabumų ir darbštumo dvyliktokų visuomenės pilietis, turintis vienintelį trūkumą – nieko nesugebantis padaryti atmestinai. Ir šį kartą Jono metų darbas, anot informatikos mokytojo, prilygo diplominiam (ką jis veiks universitetuose?). Jau vien norint jį aprašyti reikia ne menko išmanymo. Na, bet trumpai, tai paskaitęs, kad namų sąlygomis įmanoma užprogramuoti mikrovaldiklį, Jonas nenurimo, kol nesukūrė „gudraus“ prietaiso – roboto, kuris sugebėtų surinkti Rubiko kubą. Tam jis turėjo parašyti programą, kuri spręstų, kaip sukinėti Rubiko kubą, užprogramuoti mikrovaldiklį, kad jo valdomas robotas galėtų tą sprendimą įvykdyti, ir galiausiai pagaminti patį robotą, kuris kubiką sukinėtų. Paskutinioji užduotis pasirodė pati sunkiausia, nes namų sąlygomis roboto detales pjaustant iš organinio stiklo buvo neįmanoma pasiekti reikalingo tikslumo.  Nepaisant to, Jono robotas tapo tiesiog mokyklos metų žvaigžde...2010_dvyliktoku_darbai03

Dominykas sumanė įrašyti garsinę knygą namų sąlygomis. Idėja kilo iš noro prisidėti prie kontrakultūros plitimo lietuvių kalba. Iš pradžių Dominykas buvo užsimojęs įrašyti visą Ch. Bukowskio romaną „Paštas“. Darbui ruošėsi gan rimtai – lankėsi aklųjų ir silpnaregių draugijos bibliotekoj bei garso įrašų studijoj, skaitė  jų leidžiamą žurnalą ”Mūsų žodis”, išklausė dvi garsines knygas (aišku, įeinančias  į privalomos literatūros sąrašą), bet atėjo vasara. O tai, kas ateina, dažniausiai greitai ir praeina. Įrašams liko tik ruduo, taigi teko pasirinkti mažesnės apimties kūrinį – argentiniečių magiškojo realizmo autoriaus J. L. Borgeso apsakymą „Griuvėsių rate“.  Dominykas vėlgi  užsimojo visą tekstą sukirčiuoti, bet, matyt, ir ruduo ne lėčiau vaikšto, taigi beliko pasitikėti savo tarimu. Pasirodė, kad įskaityti tekstą (aiškiai tarti, taisyklingai kvėpuoti, natūraliai intonuoti) nėra lengva, teko padaryti ne vieną dublį. Bet nemaloniausia darbo dalis pasirodė – klausytis savo balso. Pristatymo metu paleidęs įrašą Dominykas užsikišo ausis, tarsi nežinotų, kad nei kontrakultūros, nei magiškojo realizmo taip lengvai neužtvenksi...

2010_dvyliktoku_darbai04Monika savo metų darbo pristatymą pradėjo rusiškai. Kas suprato, sužinojo šį tą apie jos šeimą ir norą apkeliauti pasaulį, o kitiems teko pasijusti taip, kaip vaikystėje jautėsi pati Monika, kai mama ir auklėtojos nežinia apie ką kalbėdavosi šia nesuprantama kalba. Tikriausiai tada ir gimė noras kada nors vis tiek suprasti tą keistą kalbą, taigi bent paskutiniaisiais mokyklos metais Monika tai padarė. Jos metų darbas – visai neblogai pramokta rusų kalba. Monika, aišku, sakė šią kalbą pasirinkusi todėl, kad pravers keliaujant aplink pasaulį, be to, galės paskaityti daug geros literatūros... Mokytis jai padėjo mama, o vėliau į šį procesą įsitraukė ir visa šeima. Iš knygų, sakė, neišmokusi nieko daugiau nei mokydamasi gyvai, skaityti pasirodė lengviau nei kalbėti, o sunkiausia buvo „įkirsti“ gramatiką, ypač linksnius. „Vaikystėje turėjau draugę rusę, kuri kviesdavo poguliat‘, o aš sakydavau, kad nenoriu pagulėt“, – apie didžiuosius gyvenimo nesusikalbėjimus pasakojo Monika, atradusi dar vienas duris į pasaulį...2010_dvyliktoku_darbai10

Kipras Sarapinas metų darbo proga surengė visą savo darbų parodą. Net keista, kad prie didžiulių erdvių ir sienų pripratę graffiti technika nupiešti paveikslai įsiteko nedidelėse drobėse ant vienos sienos. Senas graffiti vilkas parodė ir savo darbų natūralioj aplinkoj skaidres. Na, žinoma, tai jau ne vienerių metų, o pusės intensyviai nugyvento Kipro gyvenimo darbai, iš pradžių lakstant nuo policijos, vėliau po truputį legalizuojantis, net gaunant užsakymus ir užsidirbant pinigų, galiausiai dalyvaujant ir laimint konkursuose... Bet įdomiausia, kad kai Kipras ėmė pasakoti apie vieną savo darbų technikų, nuotrauką išskaidant į keturis sluoksnius ir paskui tais sluoksniais dengiant piešinį, pasidarė visiškai nesunku įsivaizduoti, kad jei būtų viduramžiai, jis, laikydamasis tokių pat griežtų kanonų, sluoksnis po sluoksnio ant milžiniškų bažnyčių sienų tikriausiai taip pat pasiutusiai ir aistringai tapytų ikonas... 

2010_dvyliktoku_darbai05Mykolas tuo metu gal kurtų kokią misteriją, kurią paskui pagrindinėje miesto aikštėje suvaidintų Kipras su Kostu. Na, bet metų darbui jis apsiribojo apsakymų rinkinėliu. Nors laisvalaikį Mykolas skiria piešimui, baigiamajam mokyklos darbui netikėtai pasirinko rašymą. Sakė, norėjęs rėmų, kurie priverstų dirbti ir kažką parašyti, nes be jų tiesiog neįmanoma rasti laiko. Rašyti sumanė todėl, kad jam tai daryti lengva ir smagu, o kitiems dažnai linksma skaityti, nors oficiali versija – kad patobulintų lietuvių kalbą, vystytų kūrybiškumą ir kitus parametrus... Beje, tą daryti rašant mokyklinius rašinius jam nėra jokio smagumo – vis spaudžia nustatyti rėmai bei reikalavimai, ir tik kai jų nėra, atsigauna širdis ir vaizduotė. „Kaip pagalvoji, kodėl žmonės turi rašyti rašinius pagal kažkokias amžius galiojančias taisykles, kodėl jie negali rašyti kaip nors visai kitaip ir jaustis normalūs“, – tyliai galvoja Mykolas ir lengva ranka kurpia kinematografiškus vaizdelius, nė nežinodamas, kaip jie baigsis. Bet apsakymai gudrūs, jie patys nuveda į savo pabaigas. Per pristatymą vieną tokį net perskaitė. „Paralelinė materija“ – apie dieduką, kuris eidamas per gatvę buvo įtrauktas į šalia egzistuojantį pasaulį. Panašu, kad Mykolas pats ne kartą ten lankėsi...  2010_dvyliktoku_darbai07

Liepos metų darbas – restauruota ir liaudies meno motyvais ištapyta sena spintelė. Liepa pasakojo, kad kai per dailės istorijos pamokas mokėsi apie lietuvių liaudies meną ir jai teko pristatyti klasei ornamentikos temą, pasidarė visai įdomu. Todėl ir darbą pasirinko norėdama atskleisti liaudies meno paprastumą bei subtilumą, priminti, kad be praeities nebūtų ir mūsų dabarties. Spintelei dekoruoti Liepa pasirinko tapybos techniką, naudojo virtuvės baldams tinkamiausius augalinius motyvus, o viršuje patupdė paukštelį – ramybės ir linksmumo simbolį. „Visa tai, ką sužinojau apie liaudies meną, simbolių reikšmes, – sakė Liepa, – derinau su tuo, ką jaučiu pati, kas man artima.“ Taip net ir ištepliojimai šiame darbe įgavo simbolines prasmes... 

2010_dvyliktoku_darbai10Jorūnės darbas tarsi pratęsė Liepos – ji atnaujino ir ištapė aštuoniasdešimties metų sulaukusias namo langines, taip pat kūrybingai naudodama liaudies meno motyvus.  Sakė ilgai negalėjusi pasirinkti metų darbo, norėjosi, kad būtų susijęs ir su menu, ir sykiu turėtų praktinę vertę. Pagaliau apsisprendus pasirodė, kad ir langinės gali suteikti kūrybinių kančių – spalvos ir ornamentai daug kartų keitėsi, kol galiausiai buvo pasirinktas minimalistinis variantas, ir nors visko liko mažiau nei norėjosi, bet išėjo tik subtiliau. Žodžiu, Jorūnė ne tik išstudijavo lietuvių liaudies meno spalvas, simboliką, kūrybingai tuo pasinaudojo, bet ir patikrino seną tiesą, kad menas – tai sugebėjimas ne fiksuoti tikrovę, o kuo daugiau jos atmesti, paliekant tik tai, kas svarbiausia...2010_11_dvyliktoku_darbai08

Kostas su Kipru Baltrūnu turbūt mieliausiai savo metų darbą būtų dirbę kur nors kalnuose įsitvėrę uolų, bet teko nusileisti ant žemės. Tačiau ir ant lygios žemės galima pastatyti ką nors panašaus į uolas. Tokį ir sugalvojo savo metų darbą – suprojektavo laipiojimo sienelę, kuri būtų integruota mokyklos žaidimų kambaryje, ir pagamino jos maketą. Konstrukcija paprasta, bet jos pristatymas tiesiog įkvepiantis – su kvapą gniaužiančiomis uolų bei lipikų į jas nuotraukomis ir pasakojimais apie bandymus pasipriešinti žemės traukai, kurią gali įveikti tik drąsios ir harmoningos asmenybės. Tiesa, buvo dar ir kitas maketas – laipynės, kurią Kostas su Kipru planavo vasarą pastatyti mokyklos kieme, kad mažieji ten galėtų išlieti per pamokas susikaupusią energiją. Bet, matyt, patiems idėjos autoriams per vienuoliką metų mokykloje be jokios laipynės susikaupė tiek energijos, kad teko ją visą vasarą lieti laipiojant po pačias tikriausias uolas. Taigi mažiesiems valdorfiečiams kol kas su energijos sankaupomis teks dorotis patiems, svarbiausia, kad kelias į viršūnes jiems jau suprojektuotas...   

Darbai darbais, bet jau vien ko verti jų pristatymai. Pamatėme dešimt pasitikinčių, galinčių apgint savo nuomonę, įdomių, tiesiog žavių asmenybių, kurios, regis, žino, ką ir kodėl daro šiame pasaulyje. Geresnės mokyklos reklamos nesugalvosi. Valdorfo dešimtuko auklėtoja Daiva (kaip visada, labai patenkinta savo klase) nepraleido progos pasidžiaugti, kad gal ir ne praktine, bet emocine prasme jos auklėtiniai atliko didelį darbą: „Jie ištisus metus nešiojosi su savimi šiuos savo darbus, ir nors pamaištavo, vis tiek susiėmė ir padarė.“

Daina