Žibintų šventė – šv. Martyno diena

IMG_1332Tokia tamsi naktis,toks vėjas ir lietus,
kad noris žiburį uždegt
ir iš savęs išimti
šiltesnį žodį –
tiems, kas šiąnakt ne namie.
                    Just. Marcinkevičius

Iki šių dienų tebėra gyvas pasakojimas apie Romos karį Martyną, kuris keliaudamas pro Amienso miesto vartus sutiko prie akmenų besiglaudžiantį vargšą. Pavargėlis buvo beveik nuogas ir drebėjo iš šalčio. Jaunasis karys nusisiautė apsiaustą nuo savo pečių, perplėšė pusiau ir uždengė neturtėlį, kad šis sušiltų. Kitą naktį Martynas susapnavo sapną, kuriame regėjo Kristų, apsigaubusį jo apsiaustu. Šis atsitikimas pakeitė Martyno gyvenimą. Jis tapo giliai religingu krikščionimi, paaukojusiu savo gyvenimą labiausiai nuskriaustiems žmonėms. Šv. Martynas laikomas vargšų, elgetų, benamių – visų atstumtųjų – šventuoju globėju. 

Šv. Martyną minime lapkričio 10–12 dienomis. Kaip tik šiuo laikotarpiu seniau Lietuvoje buvo baigiami lauko darbai, į tvartus suvaromi gyvuliai, atsiskaitoma su samdiniais. Šiuo metu pamažu apmiršta visa gamta, gyvybė iš žemės paviršiaus pereina į jos gelmes, lauke vis daugiau tamsos. Žmogus, užbaigęs savo darbus laukuose, turi daugiau laiko susitelkimui, apmąstymams, grįžimui į save.IMG_1300

Prisimindami šv. Martyną, savo mokykloje švenčiame Žibintų šventę. Sulaukę tamsos, nešini pačių pasigamintais žibintais, vaikai kartu su mokytojais ir tėveliais traukia į Vingio parką. Nuostabiausiais ornamentais dekoruoti žibintai skleidžia jaukią šviesą ir rodo kelią keliauninkams. Parke vaikai dainuoja, vaišinasi arbata ir sausainiais. Žibintų šviesa, skrodžianti žiemos tamsą, simbolizuoja vidinę žmogaus ugnį, kuria jis gali pasidalyti su kitais, atnešti jos šilumą ten, kur iki šiol viešpatavo tamsa.