Taikos diena: nuo The Beatles iki Afrikos

Šių metų rugsėjo 21-ąją mokyklos sienos mirgėjo nuo iškabintų taikos simbolių, vietoj įprasto skambučio koridoriuose skambėjo The Beatles dainos, vyravo pakili nuotaika – Vilniaus Valdorfo mokyklos mokiniai šventė tarptautinę Taikos dieną (angl. Peace One Day). Viena vertus, apie taiką kalbėti niekada nebūna per maža, tačiau antra vertus – iškyla klausimas, kam mums Lietuvoje taikos diena, juk įtempta karo padėtis baigėsi kartu su Antruoju pasauliniu karu?

Lietuvių kalbos žodynas žodžiui „taika“ pateikia kelias reikšmes: padėtis, kai nėra karo, taikūs santykiai ir santaika, sutarimas, ramybė. Atrodo, kad po šiomis žodžių jungtimis glūdi fundamentalus gyvenimo būdo receptas, taigi pabandėme paieškoti artimiausio būdo pajusti taikumo plevenimą viduje dalyvaudami renginiuose. Juk akivaizdu, kad taika susijusi ir su saugumo, patikimumo jausmu, kuris itin svarbus augant bei tobulėjant bendruomenėje. „Taika yra ne karas, ne muštynės ir ne žudynės“ – mano mūsų  mokyklos penktokas.

Taikos dieną kalbėjome ne tik apie asmeninę ar etnokultūrinę atsakomybę, kaip įprasta, tačiau ėjome ir kiek plačiau – į socialinius bei globaliniais aspektus. Kadangi esame vakariečiai, kuriems visada svarbus ir apčiuopiamas rezultatas, gali kilti klausimas, o kokia mus iš šios šventės nauda? Atsakymas yra paprastas ir susijęs su sąmoningumo ugdymu: „Visuomet reikia pradėti nuo savęs“ – trumpai ir aiškiai pabrėžė užkalbintas vienuoliktokas. Smagu, kad tai buvo diena, per kurią buvo galima ne tik vienytis, bet ir pasijusti vienijamam, tokiu būdu taika išsiplėtojo į solidarumą.

Po pirmųjų pamokų visi susitikome mokyklos salėje pasiklausyti įžanginio žodžio bei pasisemti motyvacijos bei drąsos veikimui. Nuskambėjusios kalbos tikrai neatrodė kaip murmėjimas po nosimi. Be to, buvo galima pastebėti ne vieną užsidegusį mokinio žvilgsnį, trokštantį imtis darbo.

Kai šventė buvo atidaryta, subruzdėjome į mokyklos kiemą, kur sukūrėme vizualią solidarumo išraišką: iniciatyviausi mokyklos mokiniai, apsiginklavę megafonais, fotoaparatais bei filmavimo kameromis jau laukė ant stogų ir buvo pasiryžę iš mokyklos mokinių bei mokytojų sudaryti milžinišką taikos simbolį. Svarbu paminėti, kad būtent tuo metu buvo galima stebėti kaip niekada puikų žmonių organizuotumą. Viskas vyko labai sklandžiai ir greitai. Ta proga iš kažkur visiškai spontaniškai kilo poreikis padaryti didžiulę bangą ir galiausiai – pašokome laikydami iškeltus du taikos pirštus. Šis momentas buvo svarbus todėl, kad kiekvienas galėjo pasijusti svarbų vaidmenį atliekančia bendruomenės dalimi.

Po nekasdieniško pasismaginimo, šviečiant nuostabiai rudens saulutei, grįžome į salę, kur mūsų laukė jau kitokie potyriai – ant scenos išvydome jauną vaikiną vardu Vytautas. Vaikinas labai paprastai prisistatė ir pradėjo savo pasakojimą apie tikrai nekasdienišką patirtį, iliustruodamas ją nuotraukomis. Tai buvo pasakojimas apie keliones Afrikoje, įvairių šalių gyventojus ir jų skirtumus lyginant su vakariečiais.

Ypač didelis dėmesys buvo skirtas šokiruojančiai istorijai apie Afrikos valstybėje Ruandoje vykusius tucių bei hutų tautų istorinius konfliktus, genocidą. Šis pasakojimas tapo skausmingu antihumaniškumo demaskavimu, kur buvo atskleisti įvairūs vakariečių sąmokslai, pridengti propaganda. „Manyčiau, Ruandos patirtis mums, lietuviams, istoriškai yra artima, kadangi daugiakultūrė Lietuvos praeitis jau nepriklausomoje šalyje augančios kartos suvokime neretai taip ir lieka tik šešėliu istorijos vadovėliuose. Tokios iniciatyvos yra svarbios. O kaipgi kitaip save išvysime, jei ne per kitus?“ – retoriškai pasvarstė vienas iš mokytojų.

Trumpai tariant – klausiusiems paskaitos, buvo tikrai įdomu ir kilo įkvėpimas domėtis kultūromis bei pasauliu. Taip pat minėtoji svečio kalba paskatino kruopščiau atsisijoti, kas tikra ir ką reikėtų daryti, norint siekti taikumo ar keisti pasaulį į gerąją pusę. Po ilgos kalbos Vytautas buvo pavaišintas pietumis. Nepaisant to, jis buvo apsuptas susidomėjusių mokinių, klausinėjančių įvairiausių klausimų, kuriuos sužadino paskaita. Tikriausiai toks atgalinis ryšys yra didžiausia padėka svečiui.

Taikos dienos paminėjimą užbaigėme filmo „Ruandos viešbutis“ peržiūra, kuris, vienam iš kalbintų devintokų, pasirodė „Niūrus, tačiau teisingas“. Drįstu sutikti. Šis filmas žymi skaudžią Ruandos genocido tragediją, kurios metu buvo išžudyta daug nekaltų žmonių. Visgi idėjinė kova yra pati skaudžiausia ir beprasmiškiausia. Tai kova, kurioje yra pamirštamos bendražmogiškos savybės, dėl kurių ir galime vadintis žmonių rūšimi. Todėl visiškai nekeista, kad po peržiūros dauguma mokinių išėjo susimąstę. Šis filmas nepaprastai tiko tarptautinei Taikos dienai, kadangi jis ne tik pasakojo faktus ar skatino atjautą, bet ir viduje sužadino mintis apie tai, kiek toli gali nužengti žmogaus pyktis, nesuvaldyta emocija.

Taigi, baigiant poetiškai norėtųsi priminti, kad didingiausi pastatai yra pradėti statyti nuo vienos plytos, todėl pradėti taiką nuo vienos dienos – tikrai puiki idėja. Labai svarbu, kad ši šventė būtų minima ir puoselėjama ne tik mokyklose, bet ir visose įstaigose, visame pasaulyje. Juk kiekvienas veiksmas ar pokytis laukia tinkamo įkvėpimo bei motyvacijos veikti. Atrodo, taika – toks paprastas žodis, tačiau esant kebliai situacijai, jis gali tapti žymiai didesne našta ar neįmanomybe. Taika – yra atsakomybė ir drąsa veikti nesižvalgant rezultato. Pasaulyje išties maža žmones vienijančių dalykų ir taikus būvis yra vienas iš reikšmingiausių faktorių, taigi belieka tikėtis, kad ši puiki diena įsitvirtins kaip viena iš mūsų mokyklos tradicijų.

Parengė 12 kl. mokinys Jonas ir lietuvių kalbos mokytoja Ineta