G. Keleris: „Kas liks mūsų vaikų širdyse?“

Jolanta TAMOŠAITIENĖ

Spalio 27-28 dienomis Vilniaus Valdorfo mokykloje jau ne pirmąjį kartą viešėjo Godis Keleris (Godi Keller). Tai žinomas norvegų lektorius, pedagogas, rašytojas. Kaip teigia pats G. Keleris, mes turime galvoti apie tai, kaip kuo daugiau šilumos ir žmogiškumo sutelkti mūsų mokyklose.

Ar reikia ankstyvojo švietimo?

Paskaitos pradžioje lektorius kalbėjo apie dabar vis populiarėjantį ankstyvąjį švietimą. Jo nuomone, visiškai neprasminga vaiką pažadinti intelektualiai ankstyvoje vaikystėje. „Kam to reikia?, - retoriškai klausia G. Keleris, - statistika rodo, kad jaunuoliai nebetiki švietimu, mokslu, lavinimu“. Jis pasakojo kartą lėktuve sutikęs moterį kartu keliaujančią su trejų dukrele. Ji didžiavosi, kad mažoji jau turinti asmeninį kompiuterį ir besimokanti skaičių ir raidžių. Tačiau G. Keleriui paklausus, ką trimetis veikia su tomis raidėmis ir skaičiais, moteris nežinojo, ką atsakyti.

Specialistas teigia, kad ankstyvoje vaikystėje daug svarbiau lavinti kūrybiškumą, daug bendrauti su vaiku. Nes tokiame amžiuje vaikas turi išgyventi laimingą vaikystę, suprasti, kad pasaulis yra gražus ir saugus. O tą saugumą ir gali sukurti artimieji. Nemažai tėvų sutinka vaiką protiškai lavinti labai anksti, manydami, kad tai užtikrins jam prestižinį išsilavinimą, vėliau jis turės gerą darbą. Bet ar tai tikrai viskas, ko reikia žmogui šiame gyvenime. Juk neišvengiamai žmogus susidurs su gyvenimo krizėmis: gal praras darbą, gal jį paliks partneris, gal žus artimasis. Kas tada jam suteiks stiprybės? Tikrai ne žinios... G. Kelerio manymu, krizinėse situacijose nepalūžti žmogui padeda jo vidinis gebėjimas patikėti, kad pasaulis visgi yra gražus. O tam pamatai padedami vaikystėje lavinant kūrybiškumą, artimai bendraujant su vaiku ir tikrai jį mylint, rodant jam dėmesį. Krizes žmogui padeda išgyventi menas būti laimingam. Taigi protinis lavinimas ankstyvame amžiuje yra beprasmis. G. Keleris pasisako, kad ankstyvoje vaikystėje prasminga kartu su vaiku piešti, mokytis euritmijos, klausytis muzikos. Pasakodamas apie tai, lektorius maloniai prisiminė filmą TITANIKAS. Skęstant laivui, kai pasidarė visiškai aišku, kad išsigelbėjimo nėra, orkestras ėmė groti paskutinį kūrinį. Tokioj situacijoj gelbėjo tik muzika...

G. Keleris baisisi, kad atsiranda tokių mokyklų, kur nebekreipiamas dėmesys į poeziją, muziką, dainas. Tai laikoma nereikšmingais dalykais... Prioritetu tampa žinios ir dar kartą žinios. Kurios paprastai yra tarpusavyje nesusijusių faktų kratinys. Jo nuomone, svarbu ne žinių kiekis, o gylis. Juk maži vaikai mokosi ne galva, o širdimi, dėl to vaikystės dainelės, eilėraščiai tarsi tūno žmogaus širdyje visą gyvenimą. G. Keleris pasakojo savo patirtį alzhaimeriu sergančių senukų prieglaudoje. Vienoje palatoje gyveno gydytojų visiškai „nurašyti“ sunkiai sergantys ligoniai, su kuriais niekas nebesusikalbėdavo. G. Keleriui įėjus į tą palatą ir ėmus dainuoti senovinę dainą, kurią žino kiekvienas norvegas, senukai sukluso. Vieni pritarė, kiti ėmė netgi šokti. „Tai patvirtina, kad tai, kas išmokta vaikystėje, giliai išlieka visam gyvenimui. Tai įrašyta žmogaus širdyje. Todėl turime susimąstyti, kas liks mūsų vaikų širdelėse“, - sakė lektorius.

Kiekvienas vaikas – genijus

Antroje paskaitoje lektorius aptarė klausimus, kuriuos užduoti sau turėtų mokyklų bendruomenė.

Pirmiausia G. Keleris kalbėjo apie tai, kad mokykla turėtų gilintis į vaiką. Kiekvienas žmogus – nepakartojamas Dievo kūrinys, turintis neišmatuojamą potencialą. Anot pedagogo, kiekvienas vaikas yra genijus, tik ne kiekvieno genialūs sugebėjimai atskleidžiami. Dėl to nenormalu standartizuoti mokyklas, mokymą. Be to, nieko gero neatneša ir pažymiai. „Mokytojai mano, kad gavęs blogą pažymį mokinys susiims ir taps pažangesnis. Deja, tyrimai rodo, kad taip nebūna. Blogi pažymiai sužlugdo mokinio savivertę ir jis tikrai tampa blogu mokiniu“, – teigia jis.

Sprendžiant mokyklos problemas G. Keleris siūlo neapsiriboti vien mokyklos teritorija. Jis siūlo pasitelkti tėvus. Taip plečiasi bendruomenė (nes, beje, dabar nemažai žmonių yra vieniši). Pedagogas pasakojo savo patirtį. Jis turėjo mokinę, kuri ne itin domėjosi mokslais, bet ji buvo didi svajotoja ir dienas leisdavo svajodama apie pasakų princą, apie tai, kaip puiku būtų kada nors iškelti įstabias vestuves. G. Keleris šią mokinę įtaisė padėjėja vienos iš auklėtinių mamų krautuvėlėje, prekiavusioje vestuviniais drabužiais, aksesuarais. Ir toji mokinė ten dirbo su didžiuliu užsidegimu. O baigusi mokyklą ten ir įsidarbino. G. Keleris teigia, kad ne visiems būtinas aukštasis išsilavinimas, ne visiems lemta tapti inžinieriais ar gydytojais. Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą ir labai svarbu jį atskleisti.Tada lektorius kalbėjo apie tai, kad mokytojas, prieš pradėdamas dėstyti naują temą, mokinius turi įvesti į kontekstą. Pirmiausia, svarbu žinoti, kodėl šito mokomės. „Vaikų tikrai nemotyvuoja pasakymas, kad tai numatyta programoje“, - tikino G. Keleris. Anot jo, programose turi būti numatyta, kas svarbu kiekviename amžiaus tarpsnyje. Pavyzdžiui, algebros, tai yra, abstraktaus mąstymo, vaikai gali mokytis būdami 11-12 m.

G. Keleris aptarė ir mokymo kiekio bei kokybės klausimą. Anot pedagogo, labai svarbu bent į kai kurias dalyko temas stipriai įsigilinti. „Pavyzdžiui, jei aš turiu, tarkime, geografijos periodą. Mano tema Europa. Tai mes pasirinksime dvi šalis, pavyzdžiui, Olandiją, tarpstančią žemiau jūros lygio, ir ją giliai ištyrinėsime, bei Alpes, esančias gerokai virš jūros lygio“ , - pasakojo lektorius. Daug kas paklaustų, o kaip likusi Europa. Tokiems G. Keleris atremia, kad likusiai Europai gal ir neliks laiko, bet ko vertas visos Europos tyrinėjimas prabėgom, kai daugelis faktų užsimirš, prieš gilų vienos šalies ištyrinėjimą. Tokiu atveju žinių liks tikrai daugiau. Nes mokiniai gilinsis, ką olandai valgo, ką augina, ką dainuoja ir t.t., visi faktai bus susiję, dėl to daugelis jų išliks atminty.

Pedagogas minėjo, kad kiekvieno dalyko mokytojas turi skirti dėmesio ir meniniam priėjimui, apipavidalinimui. Vaikai visose pamokose gali pasakoti, vaidinti, deklamuoti, piešti... Tuomet kiekviena pamoka tiek mokytojui, tiek mokiniui bus šventė... Taigi sėkmės ieškant ir atrandant!