Tūlam lietuviui iš kišenės žagrės rankena kyšo? (10 kl. žemės ūkio praktikos pristatymai)

Martynas ir Simonas.

Praktiką atliko Vokietijoje, „Eschen Hof“ ūkyje (gaminamas pienas ir auginamos daržovės). Keldavosi 5 valandą ir eidavo nešti šieno gyvuliams. Iš viso darbo diena trukdavo 10 valandų, per kurias daugiausiai ravėdavo. Laisvalaikiu miegodavo. Nepatiko, kad nebuvo kontakto su šeimininkais ir šiaip praktika nelabai patiko.

Rugilė K. ir Justina.

Žemės ūkio praktiką atliko Vakarų Vokietijoje esančiame „Tronten Roten Hof‘ daržovių ūkyje. Jame tuo metu dirbo apie dešimt žmonių. Kelionė buvo lengva, nors pakeliui į ūkį pateko į didelį kamštį autostradoje. Atvykusios į vietą susitiko pažįstamą vokietę. Kėlėsi 7:30. Daug sodino, kapliavo, mėtė vištas, kadangi reikėjo surinkti kiaušinius, „kovėsi“ su žąsimis. Laisvalaikiu skaitė. Prieš praktiką truputį bijojo, bet buvo daug geriau negu tikėjosi. Labai naudingai praleido laiką.

Rugilė J. Ir Vakarė.

Praktiką taip pat atliko Vokietijoje „Hof Vorberg“. Iki jo iš Vilniaus važiavo autobusu, o tada traukiniu. Vėlavo. Kelionė užtruko 28 valandas. Darbininkų ūkyje buvo apie dvylika. Jie buvo draugiški, tačiau merginos nerodė noro su jais bendrauti. Keldavosi 6 valandą. Valydavo gardus, šukuodavo karves ir slėpdavosi nuo mažo, išdykusio jautuko. Aplankė mažą ir nuobodų miestelį šalia ūkio, po to didesnius - Esseną ir Vupertalį. Matė įdomų traukinį, kuris važiuoja virš upės. Nepaisant to, laisvalaikiu neturėjo ką veikti, todėl valgė saldainius. Jie padėjo iškęsti nuobodulį ir pakėlė nuotaiką. Prieš važiuojant į praktiką buvo baisu, bet vėliau džiaugėsi, kad važiavo. Buvo lengviau negu galvojo.

Salomėja ir Liepa.

Praktiką atliko Vokietijoje, „Hemmersheim“ ūkyje. Iš Vilniaus išvyko liepos 31 dieną. Ir po 26 valandų kelionės jas pasitiko labai linksmas ir gerą humoro jausmą turintis ūkio šeimininkas Uli. Tuo metu ūkyje karu su šeimininku buvo penki asmenys. Pirmas darbas atvykus buvo išvesti šunį pasivaikščioti. Paprastai ryte keldavosi 6 valandą ir eidavo į tvartą. Taip pat varė karves į melžyklą, mėžė, tvarkė pašarą, ravėjo, kasė bulves ir šlavė gatvę. Dirbo 8-10 valandų. Laisvalaikiu miegojo arba bendravo su kaimo jaunimu, šventė šeimininko sūnaus sugrįžimo iš Peru šventę. Iš ūkio išvažiuoti nenorėjo, nes jame išmoko savarankiškumo ir susidraugavo su visais.

Dominykas, Gabrielius ir Herkus.

Iki Berlyno važiavo 17 valandų, o kai pasiekė ūkį, juos pasitiko nedraugiška šeimininkė. Jau pirmą dieną kilo keblumų dėl bendravimo vokiečių kalba, o taip pat vaikinai neapsidžiaugė, kai jiems liepė išmėžti ir sutvarkyti pusę metų nevalytą tvartą. Kiti darbai buvo paprastesni: plauti indus, ravėti ir rinkti kolorado vabalus (jų nesurinko). Vieną kartą prižiūrėjo vaikus, deja, nesėkmingai, nes vienas pabėgo. Laisvalaikiu neturėjo ką veikti, tai žaidė monopolį arba valgė kitų darbininkų nelegaliai pagamintą meksikietišką troškinį. Nors šeimininkė nebuvo labai maloni (nuo jos teko slėpti telefonus, nes ūkio politika jų netoleravo), bet kai kuriems atėjus laikui nesinorėjo ir išvažiuoti. Ūkyje išmoko savarankiškumo, atsakomybės bei vairuoti traktorių.

Žilvinas ir Paulius.

Į Vokietiją skrido, o vėliau važiavo traukiniu ir turėjo išlipti nepažymėtoje stotelėje. Jiems susiorientuoti padėjo draugiški praeiviai. Galų gale pasiekė „Schepershof“ – nelabai tvarkingą daržovių, pieno ir sūrio ūkį. Ūkiui priklausė vienas vėjo malūnas ir keletas saulės baterijų. Tokiu būdu šeimininkai užsidirbdavo sau pensiją. Kai vaikinai atvyko į praktiką, ūkyje dirbo apie dvidešimt žmonių. Žilvinas ir Paulius gyveno vagonėlyje. Kėlėsi 7:30 ir dirbo daug neįdomaus darbo, „pykosi“ su vištomis, truputį įdomiau buvo sūrinėje. Pietūs buvo skelbiami varpo dūžiais. Teko kartą važiuoti į Kelną, o Žilvinui dar ir į Diuseldorfą. Laisvalaikiu bendravo su žmonėmis. Praktika buvo naudinga patirtis.

Gustas ir Džiugas

Jų kelionė į ūkį Vokietijoje prasidėjo ne autobusų stotyje, kaip daugelio, o oro uoste. Iš jo skridę keturias valandas jie pasiekė Bremeną, tada sėkmingai nukeliavo į ūkį. Džiugo vyresnė sesuo tame ūkyje prieš kelis metus atliko praktiką, tad Džiugas tą ūkį žinojo. Kelionėje Gustas nerimavo dėl ravėjimo, nes tai esąs labai nuobodus darbas. Bet ravėjimą palengvino vienas įtaisas - jis turi vieną ratą priekyje ir du gale, vienas žmogus mina, o gale sugulę trys rauna pakelėje pasitaikančias piktžoles. Tačiau tokio darbo metu labai paskausdavo nugara, o šviečiant saulei būdavo labai trošku ir karšta. Rytais būdavo ganėtinai šalta, žolė rasota, tad rankos netrukdavo sustirti. Gustas patarė visiems, kurie vėliau atliks praktiką, įsidėti guminius botus, nes jų neturėdamas ir avėdamas „kroksus“ netruko peršlapti kojas. Maistas buvo toks geras, kad Gustas jo persivalgęs susirgo ir kelias dienas negalėjo dirbti. Taip pat jis pasigyrė vairavęs traktorių! Šioje praktikoje abu vaikinai tapo savarankiškesni, įgijo pasitikėjimo savimi.

Aurys ir Viktoras

Iš Vilniaus jie važiavo autobusu, tada įsėdo į traukinį, kuriame nežinojo, kaip reikia pasižymėti bilietus, tad kitoje stotelėje iš jų kontrolierius paprašė po 40 eurų. Pradžia intriguojanti! Savo praktiką atliko HALF IM WINKEL ūkyje, prekiaujančiame mediena, sultimis, prieskoniais ir arbata. Ūkyje buvo du arkliai Pjedro ir Akloja. Viktoras visada vesdavo Pjedro dėl to, kad jei duodavo jam Akloją, tai jie abu stovėdavo vietoje ir „aiškindavosi“ santykius. Aurys prižiūrėjo ožkas, kurioms vandens reikėdavo nešti kas antrą dieną, taip pat kasė bulves. Viktoras rinko kolorado vabalus nuo bulvių, o ūkininkė žvilgčiodavo į juos kas 10 min. Pasirodo, ūkininkė buvo pravardžiuojama „žaliąja ragana“. Keturias dienas prieš išvažiavimą buvo Viktoro gimtadienis ir ūkininkė iškepė obuolių pyragą, kuris pasirodė labai neskanus. Iš pradžių Viktoras ir Aurys bandė kalbėti vokiškai, bet visi juokėsi iš jų. Kadangi ūkininkė gerai mokėjo angliškai, tai jie ir kalbėjo angliškai, o su kitais praktikantais kalbėjosi gestais.

Ūla ir Rugilė

Praktiką atliko Vokietijoje ,,Hof eichwerder“ ūkyje. iš Lietuvos išvyko autobusu, važiavo iki Berlyno, tada persėdo į kitą autobusą ir važiavo į Liubeką. Liubeke įsėdo į traukinį (labai sunkiai nusipirko bilietus) ir išlipo Neustadtin Holstein, jas ten pasitiko ūkininkė, kuri atrodė labai paprasta, maloni, draugiška. Dažnai darbus atlikdavo atskirai. Valė vištidę (nelabai sekėsi, nes netyčia įleido gaidį, kuris užpuolė vištas), turėjo kas dvi dienas mėžti kiaulių aptvarus, vieną dieną teko netgi gaudyti kiaulę. Merginoms praktika labai patiko, sako, kad vertėjo nuvažiuoti. Įgavo pasitikėjimo savimi, daug patirties, tapo savarankiškesnės.

Stepas ir Jaunius

Kai atvyko į Vokietijos miestelį, juos pasitiko ūkininkė Katarina, kuri kalbėjo vokiškai, bet vaikinai nieko nesuprato, todėl teko kalbėti angliškai. Tuomet ji aprodė jiems ūkį, kuris buvo labai gražus, jame buvo parduotuvė. Stepas ir Jaunius buvo ne vieninteliai praktikantai. Jiems pasisekė, nes miegamasis kambarys buvo labai gražus ir tvarkingas, jie stengėsi buvusią tvarką išlaikyti, bet nelabai sekėsi. Ūkyje buvo karvių, kiaulių ir vištų. Karvių melžti jiems nereikėdavo, nes tai atlikdavo specialūs aparatai. Jų darbas buvo atnešti jiems pašaro ir sutvarkyti tvartus. Vieną kartą per savaitę Stepas ir Jaunius su ūkininku važiuodavo į kitą ūkį ir jiems veždavo pieną, iš kurio ten darydavo sūrį. Jiems reikėdavo rinkti salotas ir būdavo baisiai šalta, dažnai rišdavo vaistažoles ir prieskonius į vieną puokštę. Dirbdavo tvarte ir darže, sodindavo, ravėdavo. Saldumynai ūkyje lyg ir draudžiami, tad buvo slepiami. Laisvalaikiu pavyko prisijaukinti ožkas.

Procesą fiksavo: 9 kl. mokiniai Eglė, Martynas, Neda, Jorė, Marta, Dalia, Gabija.