Pasaka apie žmones, kurie pastatė mokyklą

  IMG_1308  Kartą gyveno žmonės. Ir jų vaikai švietė. Kai mažiesiems pradėjo kristi pieniniai dantys, žmonės suprato, kad atėjo laikas mokyklai.

Ilgai mieste, kuriame gyveno, jie ieškojo mokyklos šviečiantiems vaikams. Ėjo į vieną, į kitą, į dešimtą. Ir visose suprato, kad kad jų vaikų šviesa jose blės, ims blankiai rusenti, o paskui ir išvis užges. Susėdo žmonės ratu ir nusprendė kurti savo mokyklą. Kaip tarė, taip ir padarė. Susirado savo mieste namelį ir pradėjo mokyti vaikus.

Namelis buvo senas, vėjo perpučiamas, bet žmonės džiaugėsi, kad bent tokį turi. Ėjo metai, mokykla augo, o namelis liko toks, koks buvęs.

Kartą žmonės išgirdo, kad gūdžioj girioj gyvena senis, kuris turi tiek aukso, kad gali išpildyti bet kokį norą. Tačiau tą senį reikia išmintingai įtikinti ir gražų raštą surašyti. Vėl suėjo žmonės į ratą ir nusprendė eiti pas senį pagalbos naujai mokyklai prašyti.

Susirinko būrelis drąsuolių, suvyniojo raštą į ritinį ir išėjo į tolimą kelią. Ilgai jie taip ėjo, pailso, tačiau vieną dieną priėjo senio gryčią.

Ilgai senis skaitė jų atneštą raštą, galvą kraipė, barzdą pešiojo, kol pasakė: „Gerai, padėsiu jums naują mokyklą pastatyti, tačiau su viena sąlyga“. Ir pašnibždėjo kažką visiems į ausį.

Grįžo žmonės namo su senio įduotu aukso maišu ir visi sapnavo sapną apie naują gražią mokyklą. Ir tas sapnas buvo nuostabus. Kitą dieną dar kartą susirinko visi į ratą ir tie, kas buvo pas senį, papasakojo apie sapną ir apie kelionę. „Ir kokia buvo senio sąlyga?“ – paklausė kažkas iš minios. Ir atsakymas buvo: „Jis pasakė, kad aukso duos. Bet tik aštuonis dešimtadalius nuo tiek, kiek reikia. Kitus du dešimtadalius reikės susirinkti patiems, nes tik tas, kas įlies į mokyklos sienas savo dalį, taps tikru jos šeimininku“.

Susimąstė žmonės. Išsiskirstė po namus. Vieni pinigėlį rado užriedėjusį už lovos, kiti – užkritusį už pamušalo, vaikai ištuštino taupykles. Ir visi sunešė ką radę į mokyklą ir supylė į maišą su senio auksu. Ir tame maiše aukso buvo tiek, kiek reikia.

Grįžo jie namo ir visi sapnavo sapną apie naują ir gražią mokyklą. Ir tas sapnas buvo nuostabus. Per kiek laiko iškilo ir mokykla.

Širdis džiaugėsi į ją bežiūrint. Ir suprato žmonės, kad  svajonė užgimsta žmogaus širdyje, maitinasi jo krauju ir tampa nuostabia tikrove, kai daug širdžių plaka kaip viena, kai daug rankų dirba išvien ir kad šeimininku tampi tuomet, kai į tai, ką darai įdedi bent lašelį savęs.

Parašė pirmoko mama
Evelina Daciūtė