Vilniaus Valdorfo mokykloje – jau antra šeimos karta: „Norisi čia sugrįžti“

Lietuvoje daugėja šeimų, kurių sprendimą leisti vaikus į Valdorfo mokyklą galima vadinti iš kartos į kartą perduodama tradicija.
Mykolas ir Ieva Jovaišai – Vilniaus Valdorfo mokyklos pirmosios ir antrosios laidos absolventai. Praėjus keliolikai metų po mokyklos baigimo, į pažįstamas klases jie ateina kaip mokinių tėvai. Jovaišų dukra Rugilė šiemet eina į Vilniaus Valdorfo mokyklos trečiąją klasę, o sūnus Motiejus - jau pirmokas.
Šeima pasakoja savo patirtį ir komentuoja populiarius stereotipus apie Valdorfo mokyklas.

Sužavėjo mokyklos idėja

1995 metais, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji Valdorfo pedagogikos klasė, tarp jos mokinių buvo ir Mykolas Jovaiša. „Mano būsimos klasiokės mama Rita Baltrūnienė pakvietė tėvus į paskaitą apie Rudolfo Štainerio pedagogiką. Jiems patiko, ypač mano mamai. Tėtis labiau konservatyvus, bet ir jis sutiko“, – apie šeimos sprendimą sūnų leisti į besikuriančią mokyklą pasakoja Mykolas. Tuomet Valdorfo klasė veikė Vilniaus Justiniškių mikrorajone esančioje pradinėje mokykloje. Mykolui ją lankyti buvo patogu, nes gyveno kitoje gatvės pusėje. Į pirmąją Valdorfo klasę susirinko kiek daugiau nei 20 vaikų ir buvo daug nežinomybės, kaip viskas klostytis toliau. Po dvylikos metų mokyklą baigė pirmoji laida – septyni vaikinai.

1996 metais Valdorfo klasės pirmoke tapo Ieva Matorkaitė. Jai pamokos vyko kitoje Vilniaus vietoje, Ozo gatvėje. Apie Štainerio idėjas Ievos tėvai taip pat išgirdo iš pažįstamų, o choreografiją baigusi Ievos mama Loreta Matorkienė jomis taip užsidegė, kad vėliau išvažiavo į Daniją mokytis euritmijos ir tapo Valdorfo mokyklos mokytoja (šiuo metu euritmijos ji moko Norvegijoje). Kartu su Ieva antrąją Valdorfo klasę lankyti pradėjo 18 vaikų, o baigė mokyklą taip pat septyniese.

„Mano tėvams buvo svarbu ieškoti alternatyvų. Domėjosi dinaminėmis kūdikių mankštomis, brolis lankė Valdorfo grupę „Pasakos“ darželyje. Jie labai bendruomeniški ir juos sužavėjo idėja mokyklos, kurią visi kuria kartu. Kiekvieną vasarą važiuodavome į mokyklą daryti remonto“, – prisimena Ieva.

Mykolas papildo, kad kai auganti Valdorfo mokykla persikėlė į dabartines patalpas Geležinio vilko gatvėje, jų būklė buvo tragiška. „Koridoriai su aptrupėjusiomis plytelėmis... Ten, kur dabar yra dirbtuvės, muzikos studija, aikido salė, ten būdavo apleistos skalbyklos, nebuvo jokios elektros. Gramdėm, dažėm. Dabar ateini į mokyklą – nebeatpažįstama“.

Mykolas prisimena ir kaip buvo lipdomas ugdymo turinys: „Visi mokėmės, nuolatos mokėmės. Pradžia buvo iš nieko. Valdorfo buvo mažiau pirmoje klasėje, antroje daugiau. Užaugo ir patys mokytojai. Visada smagu susitikti ir tuos pačius, kurie dirbo nuo pradžių – tai muzikos mokytoja Jurga, anglų kalbos mokytoja Sniega“. Tiek Ievą, tiek Mykolą po mokyklos baigimo vis traukdavo čia užsukti – ir per tradicines Advento muges ar kitus renginius, ir be jokių progų. „Norisi čia sugrįžti“ – paaiškina Mykolas. Ieva antrina: „Tai kaip pareiti namo“.

„Ne visiems taip pasiseka“

Ar jie, pirmųjų Valdorfo klasių vaikai, jautė, kad lanko kitokią mokyklą nei dauguma bendraamžių? „Apie tai daug kalbėjo suaugę, – atsako Ieva. – Seneliai buvo baisingai išsigandę, kad tėvai sugalvojo nuvesti mane į mokyklą, kuri neva skirta tiems vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Būdavo, kas nors ką nors pakalba, ir tas stereotipas dar sustiprėja“.

Gavusi gerus pažymius, mokinukė juos skubėdavo rodyti abejojančiai močiutei ir kitiems artimiesiems, jiems tai atrodė svarbus rodiklis. O pačiai Ievai buvo ramu: „Manyje buvo stiprus žinojimas, kad aš labai gerai čia gyvenu ir kad ne visiems taip pasiseka“. Ji priduria, kad tikriausiai taip jautėsi ir dėl stipraus mamos mokytojos ir palaikančio tėčio įsitraukimo į bendruomenę.

„Aš visą laiką jaučiau, kad tai gerąja prasme kitokia mokykla“, – tęsia Mykolas. Prisimena, kad bendruomenei nuolat kildavo klausimų dėl mokyklos ateities: ar neatsitiks taip, kad ji bus tik dešimtmetė, ar nesutrukdys dar kokios nors biurokratinės kliūtys. „Galvodavau, negi tikrai reikės eiti į paprastą mokyklą? Buvo labai gerai čia. Čia jaučiausi saugus“, – sako Mykolas.

Kitokių mokyklų neieškojo

Besiklausydama tikros valdorfietiškos šeimos kalbėjimo spėju, kad mokyklos koridoriuose turėjo užgimti ir jų meilė. Tačiau viskas buvo kiek kitaip. Nors Mykolas ir Ieva bendravo mokykloje, draugų gimtadieniuose, vėliau studijavo toje pačioje Vilniaus dizaino kolegijoje, pora jie tapo po mokyklos baigimo praėjus keleriems metams. Lemtingas buvo vienas bendros draugų kompanijos pasveikinimas su Naujaisiais metais. Ievai tada buvo 21-eri, Mykolui 22-eji. Mykolas Ievą pakvietė atsigerti kavos ir po šio pasimatymo jiedu nebeišsiskyrė. Po dvejų metų draugystės pora susituokė. Greitai gimė dukra Rugilė, dar po nepilnų dvejų metų – sūnus Motiejus.

Paklausti, ar tapę tėvais iš karto žinojo, kad ir vaikus leis į Valdorfo ugdymo įstaigas, Jovaišai linksi: taip, iš karto. „Neieškojom nieko kito“, – užtvirtina Mykolas. Ievai irgi nekilo abejonių: „Mano pirma asociacija – saugumo jausmas. Labai ramus užtikrintumas. Mums tai buvo dovana. Tik paskui pagalvojau, kad mes išvengėme etapo, kurį patiria kiti tėvai, kai ieško, išgyvena, labai daug svarsto dėl mokyklos“. Tiesa, šeima iš pradžių svarstė, kuri iš trijų Vilniuje veikiančių Valdorfo mokyklų labiausiai atitiktų dukros interesus, tačiau ramiausi pasijautė, kai apsisprendė likti mokykloje, prie kurios kūrimo prisidėjo patys.

Ar Valdorfo mokykla paruošia gyvenimui?

Su Ieva Matorkaite-Jovaišiene ir Mykolu Jovaiša toliau kalbamės apie dažniausius stereotipus, taikomus Rudolfo Štainerio pedagogika besivadovaujančioms mokykloms ne tik Lietuvoje.

Viena iš dažnai skambančių baimių – kad Valdorfo mokykloje vaikai auga tarsi burbule, kuris neatspindi gyvenimo realybės. Dėl to vaikams esą gali kilti papildomų iššūkių, jei norės pakeisti mokyklą, stoti į universitetą ar reikės prisitaikyti prie kitų gyvenimo pokyčių.

„Šitą mitą noriu sugriauti iš karto, – sako Mykolas. – Aš gi iš praktikos matau. Turiu draugų ne tik iš savo klasės, bet ir iš Ievos klasės, buvo stiprus ryšys su kitomis klasėmis. Matau, ką žmonės veikia, kuo jie užsiima, kas jiems patinka. Jie visiškai nesuvaržyti laisvi žmonės. Daro tą, ką nori. Kaip tik, sakyčiau, atviresni, kai kuriais atvejais gal ir laimingesni, šiek tiek kitaip žiūri į gyvenimą. Jie daugiau klausosi savo širdies“.

„Man pačiai kilo klausimas, kaip čia bus ateityje, nes mokykloje jaučiausi labai savo vietoje. Aš klausiau: mama, ar yra toks dalykas kaip Valdorfo universitetas? Man atrodė, kad bus iššūkis išeiti į pasaulį. Tačiau iš tiesų nebuvo”, – sako Ieva. Ji prisimena klasiokų, kurie dar mokykliniais metais pakeitė ugdymo įstaigą. „Nebuvo taip, kad jie kitose mokyklose kankinosi – tikrai ne. Kas baigė mūsų mokyklą, manau, irgi nekilo didelių papildomų iššūkių. Tikriausiai tai labai priklauso nuo asmeninių savybių, – apibendrina pašnekovė. – Pati mokykla – nemanau, kad gesintų žmogų ir užrakintų burbule. Visada yra ryšių su pasauliu kažkur kitur. Galbūt yra žmonių, kurie gyvena bendruomenėje ir su niekuo nebendrauja, bet mes visada turėjome kitų draugų, kieme ir kitur. Nebuvo taip, kad esi tik su klasiokais ir daugiau nieko nematai“.

Ieva pabrėžia kitą dalyką: jai gera bendrauti su Valdorfo mokyklas baigusiais žmonėmis. „Yra klasiokė, su kuria mes netyčia susitinkame Nidoje arba Preiloje, nors niekada dėl to nesitariame. Susitikus apima jausmas, kaip grįžus namo. Dėl to, kad kažkas yra sava. Valdorfo mokykloje viskas imama giliau“, – mano Ieva. Pateikia dar vieną pavyzdį: jų sūnaus Motiejaus būgnų mokytojas baigęs Valdorfo mokyklą. Su mokytoju ir vaiką, ir tėvus sieja šiltas ryšys. „Matau, kad žmogus žino, kaip vaikui parodyti procesą, kad jis tuo džiaugtųsi“, – pastebi pirmoko mama.

Akademiniai pasiekimai ir tikslai – skirtingi

Čia pat klausiu apie kitą dažną įsitikinimą: esą Valdorfo mokyklų mokinių akademiniai pasiekimai gali būti per menki norint tęsti mokslus kitose mokyklose, universitetuose ar tiesiog siekti karjeros.

„Tai iš piršto laužtas mitas, kuris neatitinka realybės, – purto galvą Ieva. – Aišku, kai mes mokėmės, buvo visko. Buvo klaidų. Ir mokytojai jų darė, ir apskritai buvo daug neaiškumo. Kartais mes patys gebėdavom pajausti, kad mokytojas ne visai žino, ką daro. Juk visiems reikėjo praeiti tą kelio pradžią. Kita vertus, visi, kurie norėjo, galėjo išmokti, išmokti gerai ir pasiekti to, ko jie nori“. Tiesa, anot Ievos, mokiniai niekada nebuvo spardomi „į minkštą vietą“, kad kažką darytų tik todėl ir tik taip, kaip esą reikia.

Ieva prisimena, kad baigiant mokyklą, aplinkiniai klausinėjo, kaip atrodys Valdorfo mokyklos mokinių diplomai. „Visi gavome įprastus atestatus“, – juokiasi ji. Išlaikę egzaminus, jos klasės draugai rinkosi skirtingas studijas – kas muzikos, kas fizikos. Pačios Ievos mokyklos baigimo rezultatai buvo pakankamai geri, kad galėtų įstoti į valstybės finansuojamą studijų vietą. Tačiau užtruko, apsispręsti, ko ji iš gyvenimo nori – jautėsi šiek tiek humanitarė, tačiau traukė ir kai kurie tikslieji mokslai. „Manęs niekas ir nespaudė iš karto po mokyklos stoti. Tad aš ir Norvegijoje pagyvenau, ir šiek tiek Prancūzijoje. Vėliau grįžau į Lietuvą, įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją, į Kostiumo dizainą, nes man visada patiko rankdarbiai“, – pasakoja ji. Po dviejų kursų Ieva pasiėmė akademines atostogas, susilaukė vaikų ir į studijas nebegrįžo. Tačiau šiuo metu dirba auklėtoja viename darželyje ir kartais pasvajoja, kad baigusi mokslus pedagogikos srityje galėtų tapti mokytoja savoje mokykloje.

Pradinukai gali pasidžiaugti vaikyste

Mykolas taip pat nesutinka su vertinimais, esą Valdorfo mokyklos nesuteikia reikiamų akademinių žinių ir neparengia gyvenimui: „Kai mes baigėm mokyklą, visi jautėsi laisvai daryti, ką nori. Dalis klasiokių išvažiavo pakeliauti, dalis dirbti į užsienį. Kas norėjo, iš karto stojo, kas norėjo, tas vėliau pasibaigė studijas. Ne tiek daug mūsų ir buvo, bet visi darė, ką norėjo ir visiems atėjo savo laikas“.

Pačiam Mykolui įstoti į norimą sritį – archeologiją – balų neužteko, nors egzaminus sako išlaikęs neblogai. „Jaučiausi toks prie meno, tai įstojau į Dizaino kolegiją, į interjero dizainą. Ir baigiau šias studijas“, – pasakoja jis.

Mykolas priduria, kad jo brolis baigė visai kitokią mokyklą – Jėzuitų gimnaziją – tačiau abu jautėsi patenkinti: „Esame du skirtingi eksperimentai, labai skirtingi žmonės. Tačiau gerai sutariam, turim bendrų hobių“.

Baigęs studijas Mykolas kartu su broliu pradėjo dirbti vienoje įmonėje, pardavimų srityje. „Dabar mano pareigos – produktų grupės vadovas. Iš pradžių atrodė, kad tai visai ne mano sritis, bet man labai patinka, esu geroje terpėje. Pardavinėjame automatiką pramonei, pavyzdžiui, komponentus robotų gamybai“, – apibūdina Mykolas.

Ugdoma ištvermė ir nuoseklumas

Kokia turėtų būti Valdorfo mokykla, vieno recepto nėra. Tačiau tarp kai kurių bendruomenių narių galima išgirsti vertinimų, kad darbo metodai šiose mokyklose kartais senstelėję ir galėtų labiau keistis.

„Aš nematau, kad kažkas būtų blogai daroma. Pavyzdžiui, man patinka, kad Valdorfo mokyklų pradinėse klasėse vaikai dar gali pasidžiaugti vaikyste, išmokti per žaidimą“,– sako Mykolas.

Ieva pateikia konkretų pavyzdį: šioje mokykloje pirmokas dar gali nemokėti skaityti. Jai toks požiūris patinka. „Štai su Rugilės klasės mokytoja šiandien kalbėjom – penki vaikai, visi skirtingu laiku išmoko skaityti. Argi nėra tai dovana, kad jie visi galėjo sau leisti išmokti skaityti skirtingu metu, o ne buvo priversti visi vienodai atkalti ir ties pirmos klasės gruodžiu skaityti be sustojimo? – retoriškai klausia ji. – Galima būtų galvoti, kad kai kurie dalykai Valdorfo mokyklose yra labai primityvūs. Eiti austi ar kitus dalykus daryti nuo nulio... Bet man atrodo, kad tai ugdo labai gerus stiprius gyvenimiškus įgūdžius. Ta ištvermė, nuoseklumas, atkaklumas – jie žiauriai reikalingi“.

Rudolfo Štainerio pedagogikos taikymu besidominti Ieva girdi šios srities žinovų kalbas, kad šiuolaikiniai vaikai yra kitokie ir prie to reikia taikytis, kai kuriuos dalykus mokytis anksčiau. Tačiau ji nepasigenda, pavyzdžiui, ankstyvo kompiuterinio raštingumo ugdymo, nors pažįsta vaikų, kurie jau antroje klasėje namų darbus ruošia prie kompiuterio. „Aš matau to trūkumus ir žinau privalumus to, ką mano vaikas gauna. Viskas labai gražiai ant svarstyklių susideda“, – kalba Ieva.

Tad Jovaišams negaila, kad jų vaikai rašo kreidelėmis, kai kitur – kompiuteriais? „Man negaila visiškai! – juokiasi Rugilės ir Motiejaus mama. – Aš žinau, kad vaikai dar spės TIEK prisikompiuterizuoti!!”. „Jie dar tikrai turės laiko prie ekrano pasėdėti“, – antrina dviejų Valdorfo mokyklos mokinių tėtis. – Mūsų vaikas nori eiti į mokyklą – ir tai pagrindinis rodiklis, kad čia yra gerai“.

Vilniaus Valdorfo mokykloje – jau antra šeimos karta: „Norisi čia sugrįžti“